1772 m. anglų dvasininkas ir chemikas Džozefas Prystlis pademonstravo, kad gyvūnai ir augalai priešingai keičia juos supančio pasaulio oro sudėtį. Uždarame inde augantis augalas po kiek laiko žūsta. Taip pat žūsta uždarame inde laikoma pelė. Tačiau kartu viename inde laikomi augalas ir pelė išgyvena (1 pav.). Dž. Prystlis priėjo prie išvados, kad augalas sugebėjo kaip nors pagerinti orą inde. Jis dar nežinojo kvėpuojamojo oro sudėties, bet mes jau galime pasakyti, kad pelė sunaudojo ore esantį deguonį ir išskyrė anglies dioksidą, o augalas, priešingai, sugebėjo paimti anglies dioksidą ir pagaminti deguonies. 

Po septynerių metų austrų gydytojas Janas Ingenhausas pastebėjo, kad deguoniui būtina šviesa, o fotosintezė vyksta tik žaliosiose augalo dalyse.  

1804 m. šveicarų mokslininkas Nikolas de Sosiūras parodė, kad organinių medžiagų gamybai per fotosintezę prireiks vandens. Galiausiai jau XIX a., pro mikroskopą stebėdami apšviestus lapus, mokslininkai atrado, kad per fotosintezę padidėja krakmolo grūdeliai. Buvo prieita prie išvados, kad per fotosintezę pasigamina angliavandeniai. 

1 pav. Prystlio eksperimentai parodė, kad augalai ir gyvūnai pagerina orą vienas kitam. Uždarytame inde augalas žūsta (1). Kitame inde žūsta pelė (2). Kartu uždarytame inde laikomi pelė su augalu išgyvena (3)