Gydymas medicininėmis dėlėmis

Gydymas dėlėmis – hirudoterapija – medicinoje taikomas daugiau nei 3 000 metų. XVII–XVIII a. gydymas medicininėmis dėlėmis buvo labai populiarus. XIX a. pr., vystantis biochemijos ir medicinos mokslams, dėles ėmė keisti chemijos laboratorijose pagaminti vaistai.

Mokslininkai dėlių seilių liaukose aptinka apie 100 įvairiausių medžiagų, kurių poveikis žmogui vis dar tiriamas. Dėlių seilių liaukose randama pačių būtiniausių elementų – kalcio, kalio, mangano, cinko, seleno, todėl mokslininkai dėles naudoja kosmetikos priemonėms, maisto papildams gaminti.

Dėlė neužkrečia žmogaus jokiomis ligomis, nes jos skrandyje esančios medžiagos naikina virusus ir bakterijas. Dėlės neserga žmogui būdingomis ligomis.

Medicininės dėlės (lot. Hirudo medicinalis) minta tik krauju. Žmogaus kraujo siurbimas trunka apie 40–60 minučių. Dėlė sugeba gaminti daugybę biologiškai aktyvių medžiagų. Pagamintas medžiagas kaupia seilių liaukose, esančiose tarp dantukų. Dėlė suleidžia dantukus į žmogaus odą ir medžiagos patenka į organizmą. Nuimta nuo paciento, dėlė sunaikinama. Pasisotinusi dėlė kraują virškina 5–6 mėnesius. Dėlė nesikabina tol, kol jos skrandyje yra kraujo.

Dabar gydymui naudojamos tik laboratorijose užaugintos medicininės dėlės, nes jų seilių liaukose randama žymiai daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei gamtoje augusios dėlės. Medicininė dėlė – nykstanti Lietuvõs žieduotųjų kirmėlių rūšis, todėl jų rinkimas keltų dar didesnę grėsmę šių gyvūnų rūšies išnykimui.

Dėlių auginimas – ilgas ir sudėtingas procesas, trunkantis apie dvejus metus ir reikalaujantis ypatingos priežiūros. Dėlės jautrios temperatūros svyravimams, jos reaguoja į kvapus, garsus. Ištirta, kad dėlė reaguoja net į ją prižiūrintį žmogų.