Biologija 7 kl.
7 SKYRIUS. Bestuburiai gyvūnai
7.5 Nariuotakojai: vėžiagyviai ir voragyviai
1. Paskaitykite apie erkes ir atlikite vadovėlio p. 121 pateiktą praktinės veiklos 1 užduotį.
Erkės – parazitiniai voragyviai
Erkės dažniausiai tūno ir laukia aukos žolėje, kur drėgna ir šilta (ne mažiau nei +7 C°). Pajutusios pro šalį einančią auką, užšoka ant jo kūno ir ropinėja ieškodamos plonos odos. Burnoje turi siurbtuką su daug smulkių dantukų, kuriuo prakanda odą ir prisitvirtina. Su seilėmis į žaizdelę įleidžia specialių skausmą slopinančių medžiagų (kad auka nepajustų ir nenusikrapštytų erkės) ir kraujo krešėjimą slopinančių baltymų (kad galėtų lengviau siurbti kraują). Taip ji iš aukos siurbia kraują kelias paras. Prisisiurbusi kraujo, erkė išpampsta ir gali padidėti net keliolika kartų. Pasisotinusi atsikabina ir, radusi ramią vietą, pasislepia ir ruošiasi daugintis.
Svarbu, kad keliaudami iškylauti dėvėtume tinkamą, visą kūną dengiančią aprangą (geriausia šviesių spalvų, nes lengviau pastebėsime drabužiais ropojančias erkes). Grįžus namo svarbu persirengti ir lauke iškratyti darbužius, juos išskalbti, atidžiai apsižiūrėti. Būtina apžiūrėti ir lauke buvusius naminius gyvūnus (kates, šunis), nes jie, bėgiodami pievomis, gali šių parazitų prisirinkti labai daug.
Įsisiurbus erkei nereikia panikuoti, o atsargiai pincetu ją ištraukti, įdėti į sandarų indelį ir nunešti į tyrimų laboratoriją. Sklando mitas, kad erkę lengviau ir saugiau ištraukti prieš tai patepus riebalais. Tai netiesa, nes erkė pradės dusti ir į kūną pateks daugiau jos seilių, o jei ji užkrėsta – tai ir ligos sukėlėjų. Tą vietą reikia stebėti kelias dienas. Jeigu sparčiai rausta, formuojasi didelė raudona dėmė, verta skubiai keliauti pas gydytoją.
Straipsnis apie erkes ir apsisaugojimo nuo būdus
2. Remdamiesi Lietuvos raudonaja knyga atlikite vadovėlio p. 121 pateiktą praktinės veiklos 2 užduotį.
3. Paskaitykite apie vėžiagyvių ir voragyvių įvairovę, atlikite vadovėlio p. 121 pateiktą praktinės veiklos 3 užduotį.
Vėžiagyvių ir voragyvių įvairovė
Vandens asiliukas (lot. Asellus aquaticus) (1 pav.) – gėlavandenis vėžiagyvis, gyvenantis ežerų ir upelių pakrantėse. Užauga iki 15–20 mm ilgio. Šliaužioja tarp žolių, dažniausiai pūvančių lapų ir kitų augalų liekanų, kuriomis ir minta, todėl yra puikus vandens telkinių valytojas.
Vėdarėlis (lot. Oniscidea) (2 pav.) gyvena sausumoje, drėgnose vietose, po akmenimis, rąstais ar pūvančiais kelmais. Skaido nuokritas ir taip dirvožemį praturtina derlingumą didinančiomis medžiagomis.
Gauruotoji šoniplauka (lot. Dikerogammarus villosus) (3 pav.) Gamtos tyrimų centro ir Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkų pirmą kartą aptikta 2015 m. Kur̃šių mariose ir Šventõsios upės žiotyse. Manoma, kad rūšis atkeliavo kartu su laivais, prisitvirtinusi prie įvairių laivo dalių.
Ši rūšis yra labai agresyvi, todėl gali toliau sparčiai plisti Báltijos jūros baseino vandenyse ir kelti didelę grėsmę vietinėms rūšims ir buveinėms. Gauruotoji šoniplauka yra vos 3–30 mm dydžio ir vadinama krevete žudike, nes yra labai plėšri – ėda visus už ją mažesnius gyvūnus (kitas šoniplaukas, žuvų mailių, žirgelių lervas), todėl labai sumažėja žuvų gausumas. Maisto netenka paukščiai, varlės ir kiti vandens gyvūnai.
Šios šoniplaukos yra labai atsparios deguonies trūkumui, temperatūros svyravimams, druskingumui, todėl gali plisti įvairiuose telkiniuose. Jos agresyvios, taigi pakeičia telkiniuose buveinių rūšinę sudėtį, net gali sunaikinti visas žuvis telkinyje (sunaikinus mailių, žuvų populiacija sunyksta). Pagrindinė kovos su šiomis invazinėmis šoniplaukomis priemonė – laivų ir žvejybos įrankių priežiūra (plovimas, džiovinimas), nes svarbu nepernešti šių invazinių vėžiagyvių į naujus vandens telkinius. Taip pat draudžiama naudoti gauruotąsias šoniplaukas kaip gyvą masalą žvejojant.
Vasarinio skydvėžio (lot. Triops cancriformis) (4 pav.) rūšis įrašyta į Lietuvõs raudonąja knygą ir laikoma viena seniausių planetoje. Remiantis aptinkamų fosilijų (suakmenėjusios organizmų liekanos) tyrimais, manoma, kad Žemėje gyveno daugiau nei prieš 250 milijonų metų. Gyvena kūdrose, senvagėse, kuriose nėra žuvų ir kurios vasarą dažnai išdžiūsta. Išdžiūvusiame dumble kiaušiniai gali išlikti gyvybingi net 28 metus. Minta dumble esančiomis augalinėmis liekanomis, taip pat žuvų ikrais ar varlių kurkulais. Nyksta, nes teršiamas vanduo, sausinamos kūdros.
Boružinis storagalvis, arba raudonasis eresas, (lot. Eresus cinnaberinus) (5 pav.) – tai Lietuvojè gražiausias egzotinės išvaizdos voras, kuris dėl slapto gyvenimo būdo yra ypač retas, įrašytas į Lietuvõs raudonąją knygą.
Boružinis storagalvis gyvena nuo vėjo apsaugotuose pietiniuose šlaituose, sausose vietose, smėlėtame dirvožemyje.
Voras žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje, uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia susipynusios gaudomosios gijos. Rasti tokius gerai užmaskuotus urvelius labai sunku. Medžioja didelius vabalus (mėšlavabalius, šoklius). Patelė urvelyje deda vieną kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl parvelka. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi šešis kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa papildomu maistu savo jaunikliams.
Boružiniai storagalviai nyksta dėl pavasarinių gaisrų (deginamų pievų).
Erkių išvysti galima ir namuose. Vienos jų – miltinės erkės (lot. Tyroglyphus farinae), mėgstančios makaronus, miltus ir duonos gaminius; šiuos maisto produktus sugadina. Veisiasi ir plinta greitai, jeigu birūs sausieji maisto produktai laikomi retai valomose ir prastai vėdinamose spintelėse.
Dulkių erkės (lot. Dermatophagoides pteronyssinus) (6 pav.) veisiasi pataluose, čiužiniuose, balduose, kilimuose ir ant užuolaidų. Nors naminė dulkių erkutė paprastai nekenksminga, nuo astmos kenčiantiems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją.
Parazitinės erkės gali sukelti odos ligas, pavyzdžiui, niežinė erkė (lot. Sarcoptoidea) (7 pav.) yra niežų sukėlėja.
